Lietuvos valstybė (t.y. mes) – svarbi akcinių bendrovių ar uždarųjų akcinių bendrovių akcininkė ir valstybės įmonių savininkė, valdanti
daugiausia komercinio naudojimo turto šalyje (rinkos vertė 2012 m. siekė 13,8 mlrd. Lt).
2010 m. pirmą kartą (t. y. 15 m. valdžiai nerūpėjo jų veiklos rezultatai!) paskelbta valstybės valdomo komercinio naudojimo turto apžvalga atskleidė, kad daugumos valstybės valdomos įmonės (VVĮ) veiklos rezultatai buvo prasti, o įmonių finansinė kapitalo grąža 2009 m. siekė vos 0,1% ir buvo gerokai mažesnė už Europos valstybių valdomų įmonių vidurkį ir vidutinę privataus sektoriaus įmonių kapitalo grąžą Lietuvoje (apie 9%).
VVĮ įdarbinusios 5% visų Lietuvos dirbančiųjų, iš kurių "Lietuvos paštas", "Lietuvos geležinkeliai" ir "Lietuvos energija"įdarbinusios ~60% visų VVĮ darbuotojų.
VVĮ – man viena didžiausių verslo mįslių. Pateisinu jų gyvavimą, jei jos užtikrina gyvybiškai svarbias, bet nepatrauklias privačiam verslui, funkcijas šalies piliečiams – pvz., transportą, paštą, kultūrinę veiklą ir pan.
VVĮ pelningos veiklos motyvacija man taip pat nesuprantama. Joms konkurencija neegzstuoja, akcininkai nespaudžia, lygiuotis nėra į ką. Ar kai nėra konkurencijos, prekių ženklai reikalingi? Žinoma ne. Nes prekių ženklai – konkurencinės kovos įrankis.
Bet yra ir kiti aspektai. Geras įmonės vizualus stilius yra įmonės kultūros veidrodis. Geras vizualus "veidas", estetinė kultūra gali palengvinti naujų darbuotojų pritraukimą (suprantama, jei VVĮ nėra draugų ir giminaičių lizdelis), formuoti palankią visuomenės, valdžios nuomonę, pagaliau nebjauroti aplinkos (iškabos, vėliavos, orientavimosi informacinės sistemos, automobilių žymėjimas ir t.t.), o gyvuoti su ja harmonijoje, kaip tai daro gera architektūra. Galų gale – tai šalies reputacija, galimybė užsieniečiams parodyti, kad nesame virvelinės keramikos epochos arealas.
Praktiškai visada ženklodaros sprendimai priklauso nuo įmonės vadovo – ar jis turi estetinį skonį ir ar jam rūpi įmonės reputacija. Įdomi detalė – planinės ekonomikos sovietmečiu nebuvo jokios konkurencijos, bet nežiūrint į tai, logotipai dailininkams buvo užsakomi. Ir rezultatų tvirtinimo procedūra buvo kur kas sudėtingesnė ir atsakomybė didesnė, nei šiais laikais.
Taip, logotipai buvo labiau estetiniai objektai, nei konkurencijos ar brendo formavimo (sąvokos, kurios tai laikais dar nebuvo) įrankiai. Taip, dailininkai, kūrę logotipus ir firminius įmonių stilus, ne ką tenutuokė apie rinkodarą (nes jos nebuvo) ar pasaulines pramoninės grafikos tendencijas (nes gyvenom už geležinės uždangos). Bet jų darbus turėjo tvirtinti Dailės kombinato meno taryba, kuriose daugumą sudarė estetikos profesionalai, turintys daugiau ar mažiau išlavintą estetinį skonį. Šiuolaikiniai klipartinio lygio logotipai garantuotai būtų atmetami.
Štai svetainėje "
Valstybės valdomos įmonės" galima pamatyti įdomių ne tik ženklodarinių, bet ir ekonominių dalykų. Daugumos VVĮ logotipai tragiški, dvelkiantys naftalinu ir užstrigę perestroikos laikmetyje. O kai kurios VVĮ įsigudrina gyvuoti apskritai neturėdamos vizualaus "veido". Ir kam to reikia? Juk jos išlaikomos iš mokesčių mokėtojų kišenės. Neabejoju, kad atsirastų dar ir demagoginių motyvų – neva kad taip taupomi mokesčių mokėtojų pinigai. Įmonių pavadinimai (
naming) – tai atskiro straipsnio tema.
Gyvulininkystės įmonių, srities, į kurią kišami ES struktūrinių fondų miljonai, pelno maržos rodikliai tokie: –107% (AB "Marijampolės regiono veislininkystė", 2011 m.), –51% (AB "Panevėžio veislininkystė", 2013 m.), x (AB "AB „Kiaulių veislininkystė“ savo steigėjui – valstybei (t.y. mums) – apskritai duomenų nepateikia). Kam apskritai tokios įmonės reikalingos? Ar be jų Lietuva badautų?
Didieji oro uostai: –37% (AB "Kauno aerouostas", 2013 m.), x (AB "Vilniaus oro uostas" valstybei duomenų nepateikia). Ir t.t.
Jei pelno siekianti įmonė rodo blogus rezultatus (jei tik ji nėra iš "gyvybiškai būtinų" sąrašo ir skaičiai nulemti objektyvių sąlygų), akcininkai keičia vadovybę, įmonę parduoda arba likviduoja. Lietuvoje kitaip. Štai ką reiškia partiniai klanai.
